Kai veiklos apsčiai kadaise buvo, vos sekundes laisvas lipdyti gebėjai, dienotvarkę kuo atidžiau skaldei, nereikėjo tiek skausmo spiesti ties maisto pasirinktimis. Dabar gi keblumais apsikrovus, visokiausių gyvenimo išbandymų numėtyta beigi šykštokos vasaros lydima nieko kito nesugalvoju kaip tik savo liūdesį ir nuoskaudas maisto krūva užslėpti.
Neracionalia pradžia savo nuostatas pamynus, tuojau pasitaisyti skubu ir atidžiai visą šį reikalą apšviesiu. Kelių savo bendraintelekčių lydima vasarą prastumti bandau. O kaip gi kitaip jei ne gamtoje, gardėsiais nukrautais stalais tai gali padaryti. Mano išauklėtai ir atidumo nestokojančiai mitybos manierai teko analizuoti dar vieną išbandymą: rinktis, kas valgoma, o kas ne.
Ir taip apie vieną mūsų susirinkimą keletą aršesnių žodelių brūkštelti pageidaučiau. Užsiplieskę noru laukuose naktinėti pilnus krepšius maisto susirinkom. Deja, gelmes tųjų krepšių ištyrus aš piršto nepajudinus ir burnos nepravėrus likau.
Pasiūlė man kolegos šašlykų ant ugnies prakepti. Kultūringai žagtelėjau vos apie tas mėsos nuobrukas pamąsčius. Kiek darbininkėlių, mėsos kombinatuose prabuvusių, linksmų istorijų mano pusėn parneša. Apie trinamą nuo kibirėlių galiojimo laiką, ant žemės bekrentančius mėsos gabalus. Niekas jau slėpti nebedrįsta nuotykių apie tai, kaip apsigleivėjusi, pažaliavusi mėsa prekybos centruose gardžiu ir stirpiu marinatu viltį teikiančiais šašlykais verčiama.
Antru bandymu man įsisiūlyti dešrelėmis mėgino. Ir tąsyk iš nuostabos mano gležnos rankelės suvirpėjo... Pailsau beaiškindama, kaip dešrelės su mėsa prasilenkia. Nei ten mėsos, nei ko į ją panašaus rasti neįmanoma. Tie, kas gamybos paslaptis saugo, karčiai sako, jog dešreles iš bet ko padaryti galima. Aukščiausios rūšies mėsą keičia gerai išpjaustyta pirmos rūšies. Kaip jie įspūdingai atliekas (negyvus jauniklius, odas, vidaus organus) susmulkina, gardžiausiais kvapikliais, skonio stiprikliais, dažikliais išpuošia ir mums, alkaniesiems, kaip pavydėtinos kokybės gaminį teikia. O jau net ir kalbėti apie mechaniškai atskirtą mėsą, kas tėra dailiau užvardinti traiškyti kaulai, koktu. Baisu save, tokią nuodėmę skrandin leidžiančią, įsivaizduoti.
Mano karališkajai stemplelei šias pastarąsias nuoskaudas gaivinančiu šaltu gėrimu nuplauti pasiūlyta buvo. Dar vienas prekybos centrų karalijos, žmonijos didžiausio ir taikiausiai atrodančio priešo, pėstininkas, mūsų verbuoti pasiųstas. Cukraus bomba. Jei ne cukraus, tai saldiklių, kurių ilgalaikis poveikis taip misterija ir telieka. Retas težino, jog nuo šių visų gazuotų gėrimėlių, nuo milžiniškos cukraus koncentracijos dar labiau troškulis mumyse nagus suriečia. Nenaudingos kalorijos, mūsų apleistos ir nė kiek nekontroliuojamos, tuojau pat viršsvorio problemą per visą Europą neša.
Ir tąsyk pasijutau lyg ne ant vieno žirnio, o ant visų akėčių miegojusi. Kur, mąsčiau, vargšelių nuovoka prasmego, kur? Geria, kas gražiau reklamuota, valgo, kas kaina ar pakuote labiau į mėsą panašu, ir anei kokio vargo ar rūpestėlio savo sveikatoje nemato. Ir taip nuoskaudą nuliejus, jutau nieko pakeisti negalėsianti, bet nors tuo kartu kilmingai alkana sėdėjau, kitą vakarą svečius vien lauže keptomis bulvėmis bei šviežiai sugauta žuvimi vaišinau. Ir aplink vieninteliai žodžiai tesklandė: ,,Nėr lygių!''.
Komentarai
-
taiiigi
2009-Rgp-10 01:50
Pridėti Komentarątikrove tokia, tik ne kiekvienas supranta dar, numoja ranka, nors mityba - sveikatos pagrindas.Paklauskit, kiek vaiku valge lietuviskas uogas sezono metu?